Pusei milijono Lietuvos vaikų – nė vienos rimtos politikų strategijos

08 Bal 2016

Pusei milijono Lietuvos vaikų – nė vienos rimtos strategijos partijų programų eilutėse. Prieš rinkimus partijos ima kalbėti apie „pagalbą šeimoms“, „kompleksines paslaugas“, prisimena, kad vaikai yra visuomenės ateitis ir turi gauti darželį, išsilavinimą, saugią aplinką. Tačiau konkrečių strategijų siūlyti neskuba, apie emocinę paramą, smurto problemas beveik neužsimena. Šalies vaikų realybę narstantys ekspertai, aktyvūs tėvai pastebi, kad rinkėjai turėtų atidžiau klausytis, ar politikai turi receptų jų atžalų gerovei. Alfa.lt peržvelgus pagrindinių partijų programas, matyti, kad jose vaikų klausimais kalbama epizodiškai.

Nori keisti vaikų švietimą ir žada žaidimų aikšteles

„Lietuvoje yra apie pusė milijono vaikų, sveikatos, socialinės paslaugos jiems, jų šeimoms silpnos. Šeima dažnai lieka viena su problema. Politinių partijų programose labai retai kas žadama vaikams“, – neseniai, kalbėdama Edukologijos universitete vykusioje konferencijoje apie autizmą, vaikų „nematomumo“ politikams reiškinį įvardijo Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė.

Sujudimą dėl išmirštančios šalies, neturinčios pakankamai vaikų, negalinčios sutalpinti jų į darželius, sukurti sveikos, saugios aplinkos, pasiklydusios tarp švietimo sistemos reformų, prislopina miglotos partijų programos. Panagrinėjus valdančiųjų ir vienos sparčiai į Seimą besiveržiančios partijos programas jų tinklalapiuose, matyti, kad jos labiau mėgsta kalbėti apie „jaunimo“, o ne „vaikų“ politiką. Ir jei jaunimą kai kurios išskiria kaip atskirą grupę, kuriai siūlys pokyčių, vaikus dažniausiai suvokia kaip šeimos visumą.

„Pasiūlysime realią pagalbą šeimoms, kad tėvams būtų paprasčiau auginti vaikus, o vaikai augtų tinkamai prižiūrėti“, – žada Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partija, kalbanti apie laimingas šeimas, kuriančias ateitį Lietuvoje, jaunus tėvus, kuriems reikėtų paprastesnės tvarkos įsigyti pirmąjį būstą.

Siūloma vidurinio ugdymo pertvarka, sakoma, kad konservatoriai pasirengę Lietuvos vaikams užtikrinti geriausią išsilavinimą, kad ir kurioje šalies vietoje jie gyventų.

Valstybės paramos šeimai kortą traukia ir Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP), pasiryžusi užtikrinti, kad visi vaikai turėtų lygias galimybes įgyti tinkamą išsilavinimą ir kurti savo ateitį nepriklausomai nuo socialinės padėties. Vaikų ugdymą jie laiko šeimos ir valstybės reikalu, užsimena apie pagalbą nepasiturinčioms šeimoms, nors vaikų skurdo kaip atskiros kategorijos nepamini. Vis dėlto tai vienintelė partija, programoje įrašiusi pažadą „veiksmingai šalinamas smurtas prieš moteris, vaikus ir kitus pažeidžiamus visuomenės narius“.

Tuo metu Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis (LRLS) daug dėmesio skiria švietimui, savo siekiu įvardydami konkurencijos ir atskaitomybės prieš tėvus, mokinius – jų kaip grupės, kuriai reikia atsiskaityti, neminėjo kitos partijos – ir visuomenę principų taikymą. Jie pasiruošę peržiūrėti krepšelio principo taikymą finansuojant socialines paslaugas, tarp jų – ir skirtas vaikams.

„Mes siekiame stiprinti ir globoti šeimą kaip visuomenės pagrindą ir ypač esame už vaikams palankią visuomenę“, – ryžtingai pradeda „Tvarkos ir teisingumo“ (TT) partija, tačiau vėliau jų aprašytuose prioritetuose vaikai dingsta – lieka tik siekis įrengti vaikų žaidimų ir sportų aikšteles, joms, kaip ir dviračių takams, parkams, turistiniams maršrutams, dėmesio centras žadamas savivaldoje.

Naikins žalingus įpročius, stiprins sveikatą ir įves religijos egzaminą

Švietimo sistemos modernizavimo ketina imtis ir Darbo (DP) partija. Toliau jų programoje apie vaikus kalbama konkrečiau: mažinti pernelyg didelį mokinių mokymosi krūvį, ypatingą dėmesį skirti vaikų sveikatos apsaugai ir kovai su žalingais įpročiais – rūkymu, alkoholizmu, narkomanija.

„Užtikrinti, kad visi vaikai lankytų mokyklą ir įgytų vidurinį išsilavinimą. Socialiai remtinų šeimų vaikus nemokamai aprūpinti mokymo priemonėmis. Efektyviau ir greičiau spręsti mokinių iš atokių kaimo vietovių pavėžėjimo į mokyklą problemą“, – vardija „darbiečiai“.

Jie pasišovę parengti kovos su nepilnamečių nusikalstamumu, girtavimu ir narkomanija programą, griežčiau bausti tėvus už vaikų nusižengimus, kurti daugiau neformalaus ugdymo įstaigų, sudaryti galimybes kiekvienam vaikui lavintis, užsiimti saviraiška, būti aktyviu visuomenės nariu. Ypatingą dėmesį norima skirti vaikų sveikatos apsaugai. „Visose vaikų ugdymo bei auklėjimo įstaigose įsteigti medicinos punktus ir stomatologijos kabinetus“, – siūlo partijos programos autoriai.

Švietimo pokyčių siekiu pradeda ir Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA) – esamoji sistema, partijos strategų požiūriu, pažeidžia mokytojų, tėvų ir mokinių teises. Reikėtų atsisakyti „mokinio krepšelio“ finansavimo principo, statyti darželius, remti meno institucijas, kurios kuria programas vaikams ir jaunimui. Siūloma įvesti privalomą religijos dėstymą ir egzaminą mokyklose. „Atsižvelgiant į prastėjančią vaikų ir jaunimo sveikatos būklę, siūlysime padidinti fizinio lavinimo pamokų skaičių per savaitę iki keturių“, – išjudinti moksleivius bando jie.

Vaikus jie norėtų auklėti dvasingiau ir vieninteliai iš partijų prakalbo apie ekologinio mąstymo propagavimą nuo darželinio amžiaus.

Pasiekti, kad mažėtų tam tikrų socialinių grupių, tarp jų ir vaikų, skurdas ketina būsimiems Seimo rinkimams atkakliai besiruošianti Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) . „Ypač rūpinsimės vaikų sveikatos priežiūra“, – nusiteikę „valstiečiai“, paminėdami dar ir kultūrą, sportą, švietimą, tik neišskirdami vaikų.

Jie taip pat norėtų naikinti moksleivio „krepšelius“, o mokyklose ugdyti savarankiškas, brandžias asmenybes etnokultūros, ekologijos ir patriotizmo pagrindais.

Tiesa, peržvelgtos partijų tinklalapiuose skelbiamos partijų programos tikriausiai prieš rinkimus dar pasikeis, be to, viešojoje erdvėje pasisakantys politikai apie rūpesčio, pagalbos vaikams strategijas vis dažniau ima kalbėti svariau.

Tėvų atstovė: politikai norėtų, kad vaikai gimtų, bet neaišku, ką su jais daryti

Partijų programose įrašytas politikos vaikų atžvilgiu gaires ir jų atstovų pasisakymus stebinti Nacionalinio aktyvių mamų sambūrio atstovė Rasa Žemaitė daro išvadą, kad partijų strategijose kalbama apie demografinę padėtį, fragmentiškai paminima smurto prieš vaikus problema, susitelkiama į paslaugas šeimai ir vaikui, tačiau tuo vaiko kaip politikos objekto supratimas ir pasibaigia.

„Jei kalbėtume apie konkrečius politikų pasisakymus, labai jaučiasi, kad partijos neturi strateginio požiūrio į vaikų poreikį, jų poreikių kontekstą partijos programoje. Jie nežino, ar jiems vaikai yra svarbūs: norėtųsi, kad jie gimtų, bet neaišku, ką su jais daryti, į kokias vaikų, šeimų grupes orientuojasi partijos strategija.

Teoriniame kontekste lyg ir turėtų būti aišku, kad liberalai kalba apie dirbančias motyvuotas šeimas ir jų vaikų interesus, socialdemokratai – apskritai apie dirbančių šeimų, susiduriančių su problemomis, vaikų kontekstą, konservatoriai – apie stiprų vertybinį pamatą.

Strateginio nuoseklaus požiūrio partijų programose nėra, tai matyti ir tada, kai kalba politikai. Spaudoje, darbo grupėse nuolat būna pavienių akcentų, kai atsitinka visuomenę sukrečiančių įvykių – šulinys, nupjautos kūdikio kojos – arba kai tarptautinės organizacijos parašo pranešimą, kad Lietuvoje yra didžiausias skurstančių vaikų skaičius Europoje, pristatomi savižudybių tyrimai. Bet tai momentiniai akcentai, kurių atsiranda, kada kažkas iš šalies parodo arba kai viduje bomba sprogsta ir jie sėkmingai nurimsta“, – įvertino R. Žemaitė.

Vaikų poreikiai, pasak aktyvius tėvus vienijančios organizacijos atstovės, politikų kalbėjime dažniausiai minimi kalbant apie vaikų globos namų auklėtinius. Juos politikai dar pamato, jų problemas bando apčiuopti, tačiau likusius užmiršta. Paprasčiau iš bendro konteksto žinių kalbėti, kad institucinę globą reikia mažinti, vaikams palankiau gyventi šeimynose, su globėjais, o dirbančių šeimų vaikų problemas perkąsti sunkiau.

„Sveikų“, ne rizikos, šeimų problemų jie nemato. Bandėme ieškoti priežasčių, greičiausiai taip yra dėl to, kad pasyviausia rinkėjų grupė – būtent dirbančios šeimos su vaikais. Tada akivaizdu, kol esame tokie pasyvūs, niekas nepajuda. Kaip tai įrodantį faktą galima pateikti darželių problemą: kai mūsų organizacija išaugino ją iki matomos savivaldoje, valstybiniu lygiu problemos, kai nuosekliai dirbome kelerius metus, kalbėjome su politikais, tėvais, tik tada darželių tema atsirado savivaldos rinkimuose praktiškai visose partijų darbotvarkėse“, – sakė Nacionalinio mamų sambūrio atstovė.

Partijų programose tikisi lūžio

Supratimo, ko reikia vaikams, partijų vedliams trūksta kaip ir ryžto imtis socialinių reformų. „Rūpestis vaikais Lietuvoje vis dar išlieka proginis – kitaip tariant, sovietinė tradicija prisiminti juos tik tam tikromis dienomis, pavyzdžiui, per Vaikų gynimo dieną ar kai kas nors įmeta į šulinį, per „Savaitę be patyčių“. Bet tai tik žiauriai ir skurdžiai iliustruoja realybę – vaikai tebėra objektas, įrankis, priemonė reitingams kelti“, – savo patirtimi pasidalijo žmogaus teisių ekspertė, psichologė Dovilė Šakalienė.

Politikai, pasak jos, trykšta emocijomis, bet nesugeba atsakyti į klausimus, ką nuveikė per savo kadencijas Seime dėl teisinių vaiko teisių gynimo aspektų, kodėl neveikia vaiko teisių apsaugos mechanizmas, nors visi atsakymai jau dešimtmetį surašyti ekspertų ir guli ant jų stalų – tereikia tik juos peržiūrėti. Sunku būna išklausti, ką konkrečiai partijų atstovai pagal savo sugebėjimus ketina daryti, kad pasiektų realių vaikų problemų sprendimų.

„Gal šiemet bus lūžis partijų programose, jie suvoks, kad mes neturime šeimos politikos, pagalbos priemonių ir paslaugų, kurios siūlomos visoms šeimoms pagal poreikį, o ne rūšiuojant jas į socialinės rizikos ir normalias, kurios būtų prieinamos ir Balbieriškyje, ir Vilniuje, o jas teiktų kompetentingi, motyvuoti, bendradarbiaujantys ir nežeminančią algą gaunantys vaiko teisių apsaugos, socialiniai darbuotojai“, – sakė D. Šakalienė.

Šiame kontekste partijų mėgstamas „krepšelio“ arba „daugiau vietų darželiuose“ arkliukas dar nėra tikrasis rūpestis vaikais ar strategija.

Vaikų gyvenimą kasdien ėdantys dalykai nematomi

Kol kas vaiko kaip svarbaus politikos objekto matymo trūksta ir dirbančių gerovę ginančioms profsąjungoms, ir visuomenei. Šią tendenciją galima įžvelgti socialinio modelio nuostatose, kur dirbančių vaikus auginančių šeimų gerovei atsiranda nemažai grėsmių. „Mes patys per mažai matome vaiką savo gyvenime, per mažai matome vaiko poreikius, jiems atstovaujame, vaiko teisės apskritai kažkodėl Lietuvoje suvokiamos tik kaip vaiko teisių tarnybų darbas, nors iš tikrųjų patys pirmieji vaiko teisių atstovai yra tėvai“, – pastebėjo aktyvius tėvus subūrusios organizacijos narė R. Žemaitė.

Vaikai nėra rinkėjai, jų tėvai patys nelabai sieja politiką su savo atžalų gerove. Darbo grupėse susirenkantiems politikams būna sunku suvokti, kad atsakomybę už vaikus dalijasi šeima ir valstybė. R. Žemaitė prisiminė vieną susitikimą, kurio metu parlamentarai nelabai suprato, kodėl reikia kalbėti apie vaikų skurdą šeimose, pasirūpinti, kad jų vanduo prausimuisi kibire neturėtų būti užšalęs, penkis kilometrus iki geltonojo autobusiuko žiemą jie nebūtų priversti eiti vasariniais batais – jiems atrodė, kad tokie atvejai yra vaiko šeimos rūpestis.

Lygiai taip pat politikai stebėjosi, išgirdę susirūpinusius tėvus pasakojant apie konkrečioje mokykloje dirbančią mokytoją, kuri kasdien savo lėšomis perka alkaniems moksleiviams batonus. Jie stebėjosi, kad taip negali būti, nes egzistuoja pašalpos, nemokamas maitinimas, o mokykloje pavalgęs pietus ir iki pusryčių nieko nebegaunantis vaikas atrodė neįtikimas dalykas: „Yra daugybė dalykų, kurie vaikų gyvenimą ėda kiekvieną dieną, bet yra nematomi, nes trūksta strateginio požiūrio. Nekalbu apie pašalpas, kalbu apie bendrą kontekstą: kaip tokį vaiką surasti, kaip numatyti pagalbos priemones jam. Vaiko poreikių kontekstas matomas momentinėmis atkarpėlėmis. Juk visos mūsų priemonės labai taškinės – gimsta vaikas, davė pinigų, iki dvejų metų dar skyrė lėšų, tada reikia darželių, bet vientisos strategijos neturime greičiausiai dėl to, kad vaiko poreikiais rūpinasi pačios įvairiausios ministerijos, komisijos, darbo grupės, nėra tarpinstitucinio bendradarbiavimo ir bendro vaizdo.“

Politikai dažnai net neįsivaizduoja, kokiomis sąlygomis gyvena vaikai, be to, sprendimo galią turintys politikai daugiausia vyresni, atitolę nuo regionų, arba jauni, dar tik darantys politinę karjerą. Rinkėjai balsuodami taip pat retai svarsto, ką vienos ar kitos partijos žingsniai duos jų vaikams, kokių konkrečių pokyčių jie imsis. Taip aptakios, miglose paskendusios partijų strategijos ir programos lieka nepakitusios.

„Baisiausia, kad kai nueini į susitikimus ir klausi: įrašytas punktas, padėsime gerinti šeimos ir darbo įsipareigojimų aplinką, pasakykite tris žingsnius, kaip darysite, bet konkrečių atsakymų nesulauki“, – prisiminė R. Žemaitė, kuri yra įsitikinusi, kad vaikų gerovė – visų ministerijų jėgų surėmimo, tėvų organizacijų aktyvumo reikalaujantis žingsnis.

Smurto prieš vaikus problema sudomino konservatorius ir liberalus

Partijų programose pamažu atsirandantį tam tikrų su vaiko teisėmis susijusių problemų paminėjimą geru rodikliu laiko labdaros ir paramos fondo „Žiburio fondas“ generalinė direktorė Lietuvai Kristina Stepanova. „Nuo to, kokią poziciją ir nuomonę išreiškia valstybė ir visuomenės atstovai savo piliečių atžvilgiu, priklauso ir pačių piliečių požiūris į vieną ar kitą klausimą. Tuo pačiu daugelis tokių pažadų neturi realios naudos – programoje numatyti siekiai ir nuostatos yra deklaratyvios, nekonkrečios, per plačios. Pažadas, įsipareigojimas, strategija ar bet koks kitas dokumentas turi visada turėti konkrečius, pasiekiamus ir išmatuojamus tikslus ir veiksmus, kad tai, kas deklaruojama ar skelbiama, turėtų realią naudą vaikams“, – sakė K. Stepanova ir kaip gerą pavyzdį paminėjo konservatoriaus Mykolo Majausko šiuo metu skatinamą savižudybių prevenciją, veiksmus planuojant su nevyriausybinėmis organizacijomis.

Pažadus dėl globos sistemos pertvarkos stengiasi vykdyti ir Vilniaus savivaldybė. Tik keičiant tvarką stresą vaikams sukeliantys pokyčiai paprastai neaptariami su pačiais vaikais. „Esu ne kartą minėjusi, kad mes kaip valstybė dar turime pasistengti išmokti pagarbos vaikui kaip asmeniui, kuris lygiavertis suaugusiam, o ne kurio likimą galime spręsti taip, kaip norime. Šiuo atveju atsiranda ir problema – kiek pasirūpiname vaikų psichologine ir emocine savijauta. Mes kaip tauta dar esame labai linkę užslėpti emocijas, jausmus, emocinė pagalba per dažnai atrodo nesvarbi, nors ji yra instrumentas užkirsti kelią rimtesnėms problemoms – savižudybėms, alkoholizmui, nepriimtinam elgesiui“, – vardijo „Žiburio fondo“ direktorė, matanti, kad kartais iki rinkėjų dar neužaugusius vaikus politikai žiūri ne itin dėmesingai.

Tuo metu alternatyvų psichikos sveikatos planą pristatę nevyriausybinių organizacijų ekspertai pajuto politikų dėmesį. „Žinau, kad konservatoriai norėjo kelti smurto prieš vaikus problemą. Kai sukūrėme alternatyvų psichikos sveikatos planą, juo domėjosi ir konservatoriai, ir liberalai. Kiek dabar tų temų atsiras partijų programose, jau sunkiau komentuoti“, – sakė „Vaikų jaunimo linijos“ vadovas, psichologas Robertas Povilaitis.

Logikos, racionalaus mąstymo ir noro iki galo išspręsti problemas nevyriausybinių organizacijų atstovai mato pavienių jaunosios kartos politikų veiksmuose. Pasak organizacijos „Gelbėkit vaikus“ vadovės Rasos Dičpetrienės, jie nebijo pasitelkti ekspertų, noriai gilinasi į socialinius klausimus ir vis dažniau kartoja žodį „prevencija“, suprasdami, kad vien socialinių gaisrų gesinimo neužtenka.

„Jaunosios kartos politikams tikrai rūpi vaikų klausimas, kiek teko bendrauti, tai jutau iš Mykolo Majausko, Gabrieliaus Landsbergio. Kai Liutauras Kazlavickas man išdėstė vaikų globos namų mažinimo planą, pagalvojau, jeigu kiekvienas Seimo narys tiek suprastų, daug dalykų būtų išspręsta. Bet tokius politikus galima ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti, nes pilstymo iš tuščio į kiaurą dar labai daug. Ypač vyresnės kartos politikų. Nors yra tokių, kurie nuosekliai dirba vaikų gerovei, pavyzdžiui, Dalia Kuodytė“, – sakė R. Dičpetrienė, pridūrusi, kad daugeliui vis dar trūksta gebėjimo pažvelgti iš vaiko pozicijos, supratimo, kas vyksta regionuose.

Vaikų užimtumo, švietimo, skaitymo, blaivaus ir sveiko gyvenimo klausimais viešoje erdvėje vis atkakliau pasisako Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos atstovai.

Šaltinis: Alfa.lt