Tarptautinė mokslinė-praktinė konferencija „NEĮGALUS ŽMOGUS: VISUOMENĖJE, ŠEIMOJE, BIBLIOTEKOJE“

Tarptautinė mokslinė-praktinė konferencija „NEĮGALUS ŽMOGUS: VISUOMENĖJE, ŠEIMOJE, BIBLIOTEKOJE“

2017 m. spalio 19–20 d. bibliotekoje vyko tarptautinė mokslinė-praktinė konferencija NEĮGALUS ŽMOGUS: VISUOMENĖJE, ŠEIMOJE, BIBLIOTEKOJE. Pranešimus skaitė Latvijos, Estijos, Lenkijos, Danijos, Švedijos, Jungtinės Karalystės pranešėjai, UNESCO (Prancūzija) atstovė, taip pat Šiaulių universiteto mokslininkai bei Šiaulių, Panevėžio, Klaipėdos, Kauno ir Vilniaus apskričių bibliotekų darbuotojai.

Bibliotekininkams tapo aiškesnė negalios samprata. Negalia, anot Šiaulių universiteto docento Algirdo  Ališausko, yra sociumo suformuotas konstruktas, santykis su ja nuolat kinta. Todėl reikėtų atsisakyti asmenybę žeidžiančio žodžio „neįgalus“, žvelgti į tokį žmogų kaip į „kitaip įgalų“, kitokį ir mokytis empatijos, pratintis gyventi įvairovėje. „Priimdami kitų skirtybes sustipriname savęs pažinimą“, – citavo savo studento žodžius mokslininkas.

Klausant Lietuvos ir užsienio šalių pranešėjų sužinota, kiek daug visko daroma, kad kitokio įgalumo žmonės jaustųsi visuomenės dalimi.  UNESCO atstovės dr. Irmgardos Kasinskaitės-Buddeberg teigimu, probleminių grupių nedalyvavimas visuomenės gyvenime būtų pernelyg brangus procesas, 3–7 proc. biudžeto turėtų būti skiriama šiems žmonėms ir jų slaugai. Todėl daug pasaulio organizacijų siekia sudaryti kuo geresnes sąlygas ir galimybes kiekvienam asmeniui laisvai prieiti prie informacijos išteklių, siekti žinių, mokytis, susipažinti su naujausiomis technologijomis. Institucijos įtraukia negalią turinčius žmones į sprendimų priėmimo procesus. Kiekvieno žmogaus teises ir galimybę laisvai rinktis užtikrina ir Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencija (2006), 2010 m. ratifikuota Lietuvoje.

Šeimos, auginančios kitokius vaikus, vis dar susiduria su įvairiomis problemomis. Velso universitete (Jungtinė Karalystė) dirbančio ir neįgalų vaiką auginančio dr. Matthew Griffithso nuomone, tėvai vis dar susiduria su dideliais iššūkiais. Vaikui gimus tenka susitaikyti su jo išskirtinumu, išmokti naujų bendravimo taisyklių, tolerancijos ir kantrybės, nekreipti dėmesio į visuomenės replikas, gyventi kitokį privatų ir viešą gyvenimą ir pan.

Asociacijos „Kitoks vaikas“ valdybos pirmininkė Daina Šiekštelytė-Valkerienė, auginanti autizmo sutrikimą turintį vaiką, patvirtino, kad, nepaisant valdžios pastangų, tėvai yra priversti dėl savo vaikų daug ką daryti patys, nes daugelio paslaugų paprasčiausiai niekas neteikia. Auginti ir prižiūrėti tokius vaikus daugumai šeimų yra nemenkas išmėginimas. Labiausiai aukojasi mamos. Tad kreipdamasi į dalyvius moteris išsakė lūkestį, kad galbūt ši ir / ar kitos konferencijos, inicijuotos ne valdžios atstovų, o viešųjų įstaigų darbuotojų, paskatins gerus pokyčius.

Neįgalus žmogus vis drąsiau atranda save bibliotekoje. Tokia išvada padaryta išklausius pranešimus apie Lietuvos ir kaimyninių šalių bibliotekų patirtį. Kasmet bibliotekose sukuriama naujų paslaugų, organizuojama renginių, edukacinių užsiėmimų, kūrybinių dirbtuvių, stovyklų įvairių sutrikimų turintiems žmonėms, gerinama bibliotekų infrastruktūra, įsigyjama įvairios įrangos, naujų technologijų, mokoma dirbti įvairiomis programomis, taip siekiant mažinti socialinę bei skaitmeninę kitaip įgalių žmonių atskirtį. Be to, bibliotekos kasdien tampa vis atviresnės, draugiškesnės šioms visuomenės grupėms, bibliotekininkai noriai mokosi naujų dalykų, įgyja naujų kompetencijų ir įgūdžių, reikalingų dirbti su įvairių sutrikimų turinčiais žmonėmis, jie vis drąsiau imasi naujų projektų, taiko kolegų gerąją patirtį, atlieka įvairius tyrimus, pasitelkia bendram darbui įvairių organizacijų, atsakingų už neįgalumą turinčių žmonių ugdymą, konsultuojasi su pačiais lankytojais, įsiklauso į jų poreikius. Bibliotekų siekis – tapti visų visuomenės grupių traukos centru ir patenkinti visų lankytojų poreikius.

 

Konferencijos pristatymas>>>

Apie konferenciją Šiaulių naujienose>>>

Share