Norime realiai veikiančios inkliuzinio ugdymo sistemos

05 Rgp 2015

Šį rytą gavau vienos mamos laišką, eilinį laišką, su prašymu padėti rasti ugdymo įstaigą, kuri norėtų ir galėtų ugdyti autizmo diagnozę turintį vaiką. Laiškas mane paskatino apmąstyti inkliuzinį ugdymą. Kodėl mes taip seniai kalbame apie inkliuzinį ugdymą, bet jo diegimas ugdymo įstaigose stringa, lieka žodinis, kažkur ištirpsta nepasiekęs tikslo?

Ko gero tam priežasčių labai daug, visų jų čia nepaminėsiu. Pasamprotausiu apie sritį, kurią geriausiai išmanau – ugdymas, mokykla, pagalbos organizavimas.

Tam, kad tinkamai parinktų ir paskirstytų pamokos krūvį, organizuodamas inkliuzinio ugdymo pamoką pedagogas (o ir kiekvienas dirbantis ugdymo įstaigoje) turi žinoti, išmanyti kitokio vaiko psichologinius ypatumus ir gebėti, mokėti adekvačiai vertinti jo būklę čia ir dabar. Kad šis procesas vyktų sėkmingai, mokytojai dalykininkai neprivalo persikvalifikuoti į specialiuosius pedagogus, bet dirbdami su specialiųjų poreikių vaikais, jie privalo turėti kompetencijų ir išmanyti specialiosios pedagogikos ir specialiosios psichologijos pagrindus.
Dabar turbūt daugelio pedagogų veiduose įsirėžė skeptiškos šypsenos? Tačiau čia ir yra esmė! Lietuvos švietimas laikosi ant 40 ir daugiau amžiaus turinčių mokytojų, kurių niekas nemokė specialiosios pedagogikos ir specialiosios psichologijos pagrindų taip ir tiek, kad jie galėtų sėkmingai vykdyti inkliuzinį ugdymą šiandien ir norėtų, galėtų, nebijotų integruoti kitokius vaikus į šį procesą. Abejoju ar ir jauni mokytojai Lietuvoje turi pakankamai kompetencijų kasdieniam darbui su specialiųjų poreikių vaikais. Mokytojai ir norėdami neturi, nevaldo priemonių, būdų, metodų kaip tai daryti.

Būkime sąžiningi patys sau, juk ne mažiau svarbu ar pats mokytojas nori klasėje turėti vaiką su specialistais ugdymosi poreikiais – ne vien klausos, regos, bet ir elgesio–emocijų sutrikimų. Šiandien ugdymo įstaigose augantis skaičius elgesio–emocijų sutrikimų, hiperaktyvumo atvejų, autizmas kelia daug nerimo ir trukdžių. Tokie mokiniai kelia didžiausią iššūkį tiek mokytojams, tiek kitiems mokiniams, jų tėvams, nes trukdo įprastam ugdymo procesui. Švelniai tariant, kitoks vaikas yra nepatogus kiekvienam pedagogui, o ypač neturinčiam pakankamai specialių žinių. Štai kodėl kitoks vaikas yra dažnai nepageidaujamas Lietuvos ugdymo įstaigose.

Tenka pripažinti, kad norint sėkmingai organizuoti ir vykdyti inkliuzinį ugdymą Lietuvoje ypač trūksta kompetentingų specialistų ir pedagogų, išmanančių darbą su kitokiais vaikais. Natūralu, kad kyla dar vienas klausimas: ar pedagogas išklausęs kvalifikacijos tobulinimo kursus bus pakankamai pajėgus vykdyti inkliuziją? Ko dar reikia? Ar jam netrukdys tik 45 minučių pamokos riba ir tai, kad klasėje nėra mokytojo pagalbininko. Juk kitokiems vaikams PPT tarnyba, siekiant užtikrinti specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems vaikams ugdymo kokybę, rekomenduoja turėti klasėje pedagogo pagalbininką, tačiau valstybė tam neskiria pakankamai lėšų. Ar savivaldybių švietimo vadybininkai ras žmogiškųjų, finansinių ir asmeninių resursų ir vykdys savo priedermę – švietimo pagalbą kiekvienai ugdymo įstaigai, kuriai trūksta specialistų, mokymų, specialių ugdymo priemonių, inventoriaus? Ko reikia, kad jų atsirastų?

O mes vis gražiai kalbame, nepaliaudami kalbame apie inkliuzinio ugdymo svarbą ir poreikį, visą naštą užkraudami mokytojui, auklėtojui, kuris tarsi karys mūšio lauke paliktas vienas be jokio įrankio ir ginklo rankose, apsiginklavęs savo asmeniniu altruizmu ir humanizmu bei meile, kurie turi išspręsti Lietuvos inkliuzinio ugdymo organizavimą ir vykdymą. Išties nebejuokinga.

Vaikų, turinčių specialiuosius ugdymosi poreikius, katastrofiškai daugėja, ir visiems jiems reikalinga pagalba bei ugdymas ŠIANDIEN, čia ir dabar. Juk ir jie yra mūsų visuomenės, valstybės ateities dalis. Pripažinkime – mes pavėlavome. Jau seniai praėjo laikas Lietuvoje turėti realiai, be ypatingų trikdžių veikiančią inkliuzinę ugdymo sistemą. To pasekmė – kitokių vaikų ir jų šeimų segregacija, nuolatinė įtampa, skausmas ir neviltis dėl situacijos. O kur pagalba? Jokios išmokos neatstos pagalbos, kuri turi būti kompleksinė ir realiai veikianti kaip sistema: sisteminė kompleksinė pagalba šeimai, vaikui ir kiekvienai įstaigai, kurioje atsiduria kitoks vaikas.
Turime tikrai daug savo darbą mylinčių ir išmanančių pedagogų, tačiau vien jų noro, meilės šiame inkliuzinio ugdymo vyksme tikrai nebepakanka. Motyvuoti mokytojus turi ne tėvai, su prašymais ir maldavimais kaip nors padėti, integruoti, kad kitoks vaikas būtų ugdomas. Motyvuoti ir užtikrinti švietimo pagalbą mokytojams privalo valstybės lygiu organizuota ir funkcionuojanti švietimo pagalbos sistema, kurios Lietuvoje nėra arba ji neatitinka šios dienos poreikio, kai kalbame apie inkliuzinį ugdymą.

O pradėti realiai vykdyti inkliuzinį ugdymą reikia daug: specialistų, išmanančių sutrikimus bei, valdančių įvairius būdus ir metodus, gebančius juo pasinaudoti praktikoje bei perteikti nemokančiam, nežinančiam pedagogui ir šeimai, auginančiai kitokį vaiką.

Kiekvienoje ugdymo įstaigoje savivaldybė turi rasti lėšų specialistams: psichologui, logopedui, spec. pedagogui, o poreikiu esant ir kineziterapeutui, tiflopedagogui ir kt. specialistams. Jei yra PPT tarnybos rekomendacija (ją keisti į privalomą) – mokytojo pagalbininkas klasėje. Švietimo pagalbos komanda ugdymo įstaigoje – Vaiko gerovės komisija turėtų vykdyti visos mokyklos bendruomenės švietimą, norėdama sėkmingai integruoti kitokius vaikus į ugdymo įstaigą.

Šiandien visuomenei ir ugdymo bendruomenei vis dar sunku priimti kitoniškumą. To priežasčių daugiau negu reikia: nežinome koks tai sutrikimas, nemokame elgtis su kitaip reiškiančiais save, nesuvokiame kodėl jie taip elgiasi, nežinome ką daryti. Todėl pamynę žmogiškumą nueiname lengviausiu keliu – šalinamės jų arba tiesiog šaliname juos iš ugdymo įstaigų, nes jie mūsų skubančiame pasaulyje nėra patogūs. Nesusimąstome kokioje situacijoje atsiduria tas vaikas, jo šeima, niekam nerūpi jų išgyvenimai , skausmas, jų aplinkybės. Po to verkšlename, kodėl mūsų visuomenė tokia abejinga, kodėl jai trūksta atsakomybės, dingo pareigos, garbės jausmas, susvetimėjome, kodėl nemokame ir nebenorime padėti savo artimui, kodėl tiek daug netolerancijos, nepagarbos, skyrybų, konfliktų…

Gal būt sprendimas paprastas. Kitokių vaikų daugėja todėl, kad jie yra mūsų visuomenės Mokytojai. Tik išmokę priimti juos, gyventi su jais kartu, mokytis, žaisti, bendrauti, išmoksime visuomenės praradinėjamų svarbiausių žmogiškųjų vertybių. Šiandien galiu pasakyti, kad kitokie vaikai yra tiltas į žmonijos ateitį.

Kreipiuos į Tave, kas bebūtumei – kaimynas, bendraklasis, mokytojas, draugas, medikas, auklėtojas, specialistas, valdininkas, tiesiog Žmogus – pažvelk į veidrodį ir paklausk: o ką aš galiu čia ir dabar padaryti, nors ir stoviu nežinioje, plikomis rankomis, bet atvira širdimi, ir tik mano valioje, ar atrakinsiu ją ir priimsiu kiekvieną tokį ar kitokį vaiką su jo asmeninėmis aplinkybėmis, pajauta ir meile, ar jis taps mano Mokytoju, vedančiu mane žmogiškųjų vertybių atradimo keliu, ar kitoks taps mane auginančiu Gyvenimo Mokytoju.

Kiekvienas laisvai renkamės kasdien.

Su pagarba ir tikėjimu kitokių vaikų ir jų tėvų vardu Aušra Stauskienė,
Asociacija „Kitoks vaikas“