Jis buvo pasiruošęs ginti sūnų autistą, bet priešais sėdėjęs vyras tarė…

17 Rgp 2015

Ar vertinate gražius žodžius? Kai kuriems žmonėms taip sunku gyventi, kad jie nežino, kaip tai svarbu – o gal tiesiog patiems neteko išgirsti tiek gražių žodžių, kad šie taptų gyvenimo dalimi.
Štai – tikra istorija apie tai, kaip vienas žmogus tai patyrė iš naujo.

Su sūnum vardu Danielius lankėmės Uolto Disnėjaus Pasaulyje (angl. Walt Disney World). Jam tuomet buvo septyneri. Žmona ir dar trys sūnūs taip pat buvo kartu.

Tądien jam atsitiko eilinis įniršio priepuolis – kas dabar gali pasakyti, kodėl. Taigi, pasitarę su žmona nusprendėm, kad aš su Danieliumi autobusu važiuosiu atgal į viešbutį, o ji su trim kitais vaikais liks parke.

Laukėme autobuso. Danielius nesiliovė šaukęs.

Įlipę pamatėme, kad jis pilnas. Danielius nesiliovė šaukęs.

Autobusas toliau važiavo ir stoviniavo maršruto stotelėse kad pasiektų į mūsų tikslą. Danielius nesiliovė šaukęs.

Sūnus atrodo „normaliai“. Kai kas gal manė, kad jis – paprastas vaikas, kuris tiesiog šaukė. O kai kam, kad jis tiesiog – užgaidos negavęs išlepintas berniūkštis. Nepraėjo nė minutės, ir sulaukėme žvilgsnių.

Dabar man nesmagu prisiminti, kad tada vos galėjau susitvardyti. Jaučiau gėdą, pyktį ir neviltį. Man atrodė, kad Dievas iš manęs šaiposi: kad negaliu su šeima ramiai atostogauti, nes reikia tramdyti tą sūnaus prakeikimą. Supratau, kad tuoj pratrūksiu.

Pradėjau galvoti, koks būtų gyvenimas, jei nereikėtų nešti šio kryžiaus.

Kai atmosfera autobuse sutirštėjo tiek, kad galėjai kirvį kabinti, priešais sėdėjęs vyras atsisuko ir pažvelgė į mus.

Aš susikaupiau ir pasiruošiau išklausyti laviną patarimų apie tai, kaip reikėtų auklėti savo vaiką.

Vyras ramiu balsu paklausė: „Ar jam viskas gerai?“

Atsakiau: „Jis – autistas“.

Tada nepažįstamasis tarė: „Nieko tokio“, – ir nusišypsojo.

Ir tiek.

Staiga visas susikaupęs pyktis nuslūgo. Iš gėdos dėl to, ką galvojau prieš kelias sekundes, vos nepravirkau. Tapo nebesvarbu, ką galvojo kiti. Sūnus man vėl buvo Dievo dovana.

Niekada nepamiršiu to vyro. Nepamiršiu ir to, koks jis buvo paprastas, malonus ir supratingas. Išties – jis buvo tikras sūnaus angelas sargas. O gal ir mano…