Ramių švenčių. Su savais.

24 Gru 2016

Šiandien vėl, kaip kasmet, sėsime prie Kūčių stalo. Skambutis į duris, apsikabinimai, bučiniai, ir į svetainę. Stalas mažas ir kuklus, bet tuo jis ir brangus – nes jaukus. Dalinamės tuo, ką turime. Su artimaisiais.

Visus pažįstam iki kaulų smegenų. Nei parodysim ką ypatingai naujo, nei nustebinsim, kad esam netobuli. Atsiprašysim už tai. Net jei kartais ir sunku.

O, kaip tai prasminga! Juk ir šiandien, kaip ir kasmet, Visatos Valdovas nusisiaus žvaigždėmis nusagstytą karališkąjį rūbą, ir vėl, dėl vaikų ir dėl kiekvieno iš mūsų apsivilks pienu kvepiančiu vaikeliu. Ateis jis pas silpnuosius, pas tuos, kuriems reikia pagalbos. Tokiu pačiu taps. Tokiu, kaip mes.

Nedidelis, jaukus ir kuklus, šienu kvepiantis stalas. Susėsim, atsiprašysim, pasimelsim, laušim kalėdaitį. Kaip ir kiekvienais metais. Su tais, be kurių niekaip. Ir mes jiems brangūs – ypač, jei nemėginame apsimesti kažkuo.

Ramių švenčių, mielieji. Su savais.