Keletas dalykų, kuriuos turi žinoti „normalių“ vaikų tėvai

28 Bal 2017

Jei gatvėje sutiktumėte mano sūnų, pagalvotumėte: „Normalus vaikis“. Tiesą sakant, jis žavingas ir šmaikštus. Tik jūs nežinote, kad savo vaikystę jis praleido kovodamas su negaliomis ir ligomis. To nesimato.

Daugelis nuo depresijos, generalizuoto nerimo sutrikimo (ir tai nėra visiems paaugliams tipiškas nerimas), dėmesio deficito hiperaktyvumo sutrikimo, vykdomosios funkcijos sutrikimo, opozicinio neklusnumo sutrikimo, disleksijos, jutimo problemų ir autizmo spektro sutrikimų kenčiančių vaikų gali atrodyti visiškai normaliai. Simptomus kiti žmonės gali nurašyti kaip „blogą elgesį“ arba (kaip dabar labai mėgstama) „blogą išauklėjimą“.

Visgi viskas nėra taip paprasta. Štai keletas dalykų, apie kuriuos jums norėtų pranešti tokių vaikų tėvai.

Patikėkite, ir mes, ir mūsų vaikai labai stengiamės.

Išties mūsų vaikai susiduria su neįveikiamais sunkumais. Tai be galo vargina. Daugelis jų pervargsta mėgindami kasdien prisitaikyti mokykloje. Dažnam netgi sekasi kompensuoti trūkumus ir stengtis atrodyti „normaliai“, bet užtenka peržengti namų slenkstį, ir pragaras pratrūksta. Viskas, kas buvo suimta į rankas, atsileidžia.

Labai prašome nesiūlyti „pamėginti to ir to“ arba sakyti, kad vaikas turėtų „daryti tai ir tai“.

Mes jau išbandėme VISKĄ. Kiekvieną dienos valandą ir minutę rūpinamės, kad vaikas galbūt yra ne ten, kur turėtų būti, ir neturime nė menkiausios nuovokos, kaip jiems pavyks gyventi toliau. Išmėginome viską. Mes nuolat susirūpinę, ir daugeliui tai tęsis visą gyvenimą.

Mumis dažnai netiki mokytojai, gydytojai, mokyklų administracijos darbuotojai, net uošvės. Turime kovoti dėl kiekvienos išlygos, dėl kiekvieno nukreipimo pas gydytoją, dėl kiekvieno draudimo poliso, dėl visko.

Mūsų vaikai nemoka pasimokyti iš natūralių pasekmių.

Autistas nebūtinai valgys jei bus išalkęs. Nerimastinga mergaitė kitą kartą nebūtinai prisimins atlikti namų darbus. Tiesą sakant, ji veikiausiai pasiduos nerimui ir nesaugumo jausmui, nuleis rankas bei kaltins save, kad yra „tokia nevėkšla“.

Gali pasirodyti, kad mūsų vaikai išlepę. Gal manysite, kad esame tie, kurie vien skraido malūnsparniais ir vykdo kiekvieną vaiko užgaidą, bet viskas ne taip paprasta. Negalime tiesiog palikti savo vaikų žaisti ir spręsti kylančius konfliktus, nes jie reaguoja ir mokosi ne taip, kaip „normalūs“ vaikai.

Mūsų vaikai nepriima autoriteto iš viršaus.

Jei mėgintume taip juos auklėti, jie tik imtų dar labiau nerimauti, užsisklęstų arba prarastų bet kokią savikontrolę. Itin svarbu laikytis ribų, bet jei tikėtumėmės, kad jie staiga ims ir pradės elgtis kitaip vien todėl, kad liepėme nusiraminti arba pranešėme, kad už bausmę visą dieną ar savaitę negalės išeiti iš namų. Taip tiesiog numotume ranka į jiems iškilusias problemas.

Praleidžiame valandų valandas mokydami savo vaikus, nors jūs to nematote.

Skiriame be galo daug laiko siekdami įgūdžių, kurie jiems, duok Dieve, padės funkcionuoti visuomenėje. Mūsų atveju, valandų valandas praleidome taikydami kognityvinę elgesio terapiją, kad dukra išmoktų pakelti nerimą ir neužsisklęstų savyje. Kaskart, kai ji pasiduodavo, vėl padėdavome pamažu slopinti nerimą ir nugalėti depresijos priepuolius.

Tai niekada nesibaigia.

Negalime tiesiog pasamdyti auklės, išleisti vaiką į stovyklą, užrašyti į grupinio sporto būrelį, suteikti jiems laisvės, kuri įprasta normaliems paaugliams.

Jaučiamės vieniši.

Sunku nuoširdžiai kalbėtis su kitų vaikų tėvais apie mūsiškių pasiekimus. „Jūsų vaikas baigė mokslus su pagyrimu? Nuostabu. O maniškis nenusižudė. Nesitveriu džiaugsmu!“ – ne visai normalus pokalbis, ar ne?

Mūsų vaikai dažnai lieka bendraamžių nuošalyje. Jiems sunku susirasti draugų.

Todėl maldaujame, kad mintyse išgirde kaltinantį balsą (taip, visi mes juos girdime), kuris pradės dėstyti, kad atėjo laikai, kai tėvai nebemoka susitvarkyti su vaikais, sustokite ir leiskite pasireikšti švelnesniam balsui, kuris primins, kad ne visada žinome, kaip klostosi kitų žmonių gyvenimai, ir visi stengiamės kaip išmanydami. Mums teko nelengva dalia, todėl reikia pagalbos, o ne dar didesnės kaltinimų naštos.

Paruošta pagal Jami Ingledue straipsnį 10 Things Parents Of ‘Normal’ Kids Should Know.